"INTO THE WILD"
Pasikalbėjimas su pačia savimi, kai norisi tik parašyti. Nesvarbu, kas su klaidomis ir be struktūros.
Tai filmas pavadinimu “Atgal į
gamtą” (angl. “Into the wild”) , filmo režisierius yra Šonas Penas (ang. Sean
Penn). Žiūrovui pasakojama apie jauną vaikiną Kristoferį Makandelsą ir jo
šeimą. Kristoferis baigęs mokyklą gauna galimybę mokytis viename geriausių
pasaulio universitetų, o tėvai laimingi, nes tai buvo jų tikslas. Tačiau viskas
apsiverčia, kai inteligentiškoji šeima supranta, jog jų sūnui rūpi ne
materialūs dalykai, o laisvė. Jis nusprendžia viską mesti, šeimą, pinigus,
pasirenka gamtą. Jo tikslas tampa Aliaska, jo siekis ten nukeliauti ir
išgyventi žiaurioje gamtoje. Nors iš tikrųjų, filmo pabaigoje suvokiame, kad ne
Aliaska tampa esme, o laimė ir laisvė, kurios jis siekia. Filmas parodo, kaip
gali pasikeisti žmogus, pasirinkęs atsiskyrėlio gyvenimą, kaip kinta jo
mąstysena, branda, svajonės.
Filmas
kaip knyga turi skyrius, kurių pavadinimai įgauna simbolinę prasmę. Filmas nėra
rododmas chronologine tvarka, ji griaunama. Pirmoji scena rodoma iš filmo
pabaigos, kas irgi įgauna simbolinę prasmę. Vykstant filmo chronologiškiems
įvykiams, tarp jų įterpiama ateitis, bet tik viena ir ta pati scena –
“stebuklingasis autobusas”, filmo pabaigoje išaiškėja, kad tai yra nušvytimo,
bet kartu ir mirties vieta. Todėl visi šie “įsiterpimai” ir chronologiškos
įvykių tvarkos sugriovimai įgauna simbolinę prasmę, taip pat parodomas
kontrastas, tarp darbatinių įvykių ir “stebuklingojo autobuso”.
Jeigu
kalbėti apie pasakotoją, tai visame filme vyrauja trečias asmuo, pasakotojas
kalba moters balsu, kas leidžia suprasti, kad pasakoja Kristoferio sesuo (Buvo
porą vietų, bet labai nežymių, kurios parodo gilų ryšį tarp sesės ir brolio). Taip pat, pasakojama ir pirmuoju
asmeniu “aš” iš sesės pusės bei pačio Kristoferio.
Įvyksta
pasakojimo susidvejinimas, tuo pat metu, kai pasakotojas kalba apie pagrindinį
veikėją, jį pertraukia vaizdas, kai Kristoferis rašo savo užrašus ir atpasakoja
pats savo įvykius. Atsiranda du pasakotojai.
Filmo pradžioje
susipažįstame su Kristoferio šeima, jau pirmieji kadrai parodo tėvų
nepasitenkinimą (jaunimas triukšmaujantis kavinėje, senas Kristoferio
automobilis), žiūrovas iš karto nuteikiamas neigiamai. Tėvai nusprendžia jam
padovanoti naują automobilį mokyklos baigimo proga. Galima įžvelgti
stereotipus, kurie yra labai būdingi vakarų kultūrai (automobilio dovanojimas).
Įvyksta pirmasis konfliktas, nes Kristoferiui ši idėja pasirodo bloga, jis
pasako, kad jam nerūpi daiktai ir automobilio jam tikrai nereikia. Eigoje
veikėjas išsireiškia, kad jo namai yra kelias. Ir net, kai įvyksta pabėgimas iš
namų, mes suprantame, kad šis veiksmas įvyksta ne staiga ir yra seniai
planuotas. Jo didžiausias nuotykis tampa lemiama kova su melu, kurį mes patys
kuriame, kurį kuria jo šeima. Siekiamybė yra dvasingumo triumfas. Kristoferio
tikslas pabėgti nuo korumpuoto gyvenimo, šeimos, siekia atrasti gamtą ir
laisvę.
Įvyksta
lūžis, jis paaukoja savo mokslų santaupas labdaros organizacijai, su ironija
prisegdamas raštelį: “Pamaitinkite ką nors”. Jis pasirenka vienišiaus,
atsikyrėlio gyvenimą ir randa pasekėjų. Pasekėjai ir įkvėpimas, kurie lydi jį
visą kelionę yra Dostojevskio, Tolstojaus knygų veikėjai.
Pirmasis
skyrius pavadinamas “MANO GIMIMAS”, kaip ir minėjau tai įgauna simbolinę
prasmę, šiam skyriuje jis pradeda keliauti vienas, pasirinkęs asketišką
gyvenimo būdą. Susigalvoja sau vardą Aleksandras Supertrampas, galima įžvelgti
ironiją ne tik šeimos atžvilgiu, bet ir valstybės. Tai skyrius, kuriame
Kristoferiui laisvė suteikia džiaugsmą, jis pabėga nuo materialių dalykų,
pareigų, atranda save – įvyksta jo naujas gimimas. Mes matome naują žmogų, su
kitais tikslais, būdingais vienuoliams. Jis keliauja po šalį susipažindamas vis
su naujais veikėjais, kurie neįgauna gilios prasmės, nes jie atsiranda ir vėl
dingsta, juos pakeičia kiti veikėjai. Mes suvokiame, kad tai tik maža dalelė
Kristoferio kelionėje, nes tikslas yra visai kitas. Visos kelionės metu vyksta
įterpiamos scenos su “stebuklingu atobusu”. Atrodo realybė yra linksma , jis
susipažįsta su hipiais, nerūpestingu ir linsmu gyvenimu, bet tuoj pat šis
gyvenimas sugriaunamas ir mes esame perkialiami į šaltąją Aliaską ir atobuso
gyvenimą, kur jis kovoja su gamta.
Autobusas yra jo nušvytimo simbolis, čia jis auga, bręsta, pagaliau
mirties akimirkoje suvokia, kad pagaliau patyrė savo nušvytimą, kurio laukė
visą gyvenimą. Jo siekis yra nemateriali laimė, jis pagaliau ją patiria, tačiau
mirties kaina.
Paskutinysis skyrius vadinasi
“IŠMINTIES ĮGYJIMAS”, šis pavadinimas yra
dviprasmiškas. Šiame skyriuje Kristoferis susipažįsta su senuku Ronu Francu,
šis vyras jam parodo paslaptis, kaip išgyventi gamtoje, kaip nugalabyti gyvūną,
kaip išsaugoti jo mėsą, neturint tam šiuolaikinių sąlygų. Leidžia jam
susipažinti su filosofiniais aspektais. Tačiau galima įžvelgti ir kitą skyriaus
pavadinimo prasmę. Tai Kristoferis įgyja išminties, kai atranda save, laimę,
kai susilieja su gamta. Pradedame matyti ryškius simbolius, kurie leidžia
suprasti, kad viskas eina link mirties ir pabaigos. Tai kalno simbolis, kuomet
Kristoferis su Ronu, kaip anūkas su seneliu, sėdi ant kalno viršūnės, žiūri į
dangų ir aptarinėja filososfinius klausimus. Tai savotiškas priartėjimas prie
dangaus, Dievo ir pabaigos. Būtent po šio kadro mus perkelia vėl prie “stebuklingo autobuso”, kur
pagrindinis veikėjas parodomas alkanas, išsekęs, šiek tiek išprotejęs. Jis
ieškosi maisto, todėl paskubomis suvalgo ne tą augalą, jis apsinuodija. Žiūrovas
negali patikėti, kad taip lengvai galima viską prarasti, tiesiog suvalgius ne
tą augalą. Mes akivaizdžiai matome, kad gamta yra karalienė ir žmogus yra tik
labai maža jos dalis. Mes matome veikėją ir jo ašaras iš kurių galima
nuspręsti, kad jis žino, jog miršta ir nieko negali padaryti, nes yra vienas
laukuose, niekas jam negali padėti. Jis išsireiškia, kad yra “Tiesiogine prasme
įkaitas laukinėje gamtoje”. Net jam bemerdint prie jo prieina lokys ir nieko
jam nepadaro, kas leidžia suprasti, kad jis galutinai susilieja su gamta ir
tampa jos dalimi. Kelio atgal nebėra - jis miršta.
Parodomas
simbolinis kadras, kuris primena paveikslą, tai labai trumpa apsiprausimo
scena, kuomet žiūrovui galutinai parodoma, kad stebuklas neįvyks ir ši geroji
siela tikrai paliks kūną. Veikėjas apsiprausia kojas, galima įžvelgti ir
religinį aspektą. Kristoferis palieka raštelį, kuriame teigia, kad jis yra
laimingas ir pasirašo savo tikruoju vardu ir pavarde. Tokiu gestu norima
pasakyti, kad jis priima ir atleidžia savo šeimai. Atsigula ir žiūrėdamas į
dangų, išlaisvina sielą . “Didžioji avantiūra Aliaskoje” tampa nušvytimu.
Suprantame, kad kilnaus žmogaus mirtis nieko nepakeičia pasaulyje, gamta ir
toliau gyvena savo gyvenimą.
Filmas kupinas simbolių ir
išminties. Veikėjo atsivertimas yra tiesiog nuostabus pavyzdys mūsų
šiuolaikinei visuomenei. Dar kartą įrodoma, kad žmogus yra neatsiejama gamtos
dalis. Gamta yra pradžia ir pabaiga.