Ieškoti sąves ar geriau nereikia?

ooo, kaip seniai rašiau!!! Bet nemeluosiu, vis prisimindavau ir pagalvodavau, kad vėl reiktų. Rašyti nemoku, bet ieškau kelių kaip galėčiau save realizuoti, galbūt rasti bendraminčių, padiskutuoti, sužinoti :)
Reikalas tas, kad atėjo metas gyvenime, kai nori permainų, bet, kad viskas taptų pastoviu. Gal tai vadinama: "suaugusiųjų gyvenimas"? Aš nežinau, bet permainų norisi nors tu ką! Pradedi ieškoti savęs. Kai pagalvoji baisiai skamba tas "ieškoti savęs". Pasižiūri, paklausai, o juk būna, kad žmonės taip ir neatranda savęs.
Na, ir prasideda gastrolės link to savęs. Būreliai, naujos veiklos, nauja šukuosena,draugai, bandymas nugalėti baimes, tikėjimas, kad viskas į gerą ir iš tikrųjų į gerą! Juk dėl savęs darai, taip? Tik kyla klausimas: bandai nugalėti baimę, mokaisi plaukti dėl savęs ar, kad įrodytum, kokiams savo artimajam, kad gali? Vis atsiranda, kas papriekaištauja (nebandei, nemoki ir bla bla bla).
Kam tos permainos? Gal geriau gyventi pasroviui ir nesibaiminti? Baimės baimės baimėėėėėės, net šaukti norisi! Atrodo, vis labiau pradedame bijoti dalykų, kurių anksčiau nebijojome, o viskas juk susiję su permainomis. Bijai keistis, bijai, ką kiti pasakys. O iš tikrųjų, jeigu labai nuoširdžiai ar svarbu, ką kiti pasakys? Dabar juk moko, kad reikia nekreipti dėmesio, o bet tačiau... toliau apie metamorfozes, kaip jums atrodo ar ieškojimas savęs nėra bandymas nepaskęsti, na, kai griebiesi už
paskutinio šiaudo? Ar atvirkščiai tai vienintelis išsigelbėjimas? O kokie kiti keliai permainom, savęs ūgdymui? Haha, daugiau klausimų nei atsakymų, na, ir pabandyk tu atrasti save!
Manau, kad šiandien ieškosiu savęs kulinarijos pasaulyje, ką gali žinoti, o gal tai aš?
O tu kas? :)

INTO THE WILD

                                                                    

                                                                 "INTO THE WILD"

Pasikalbėjimas su pačia savimi, kai norisi tik parašyti. Nesvarbu, kas su klaidomis ir be struktūros.

      Tai filmas pavadinimu “Atgal į gamtą” (angl. “Into the wild”) , filmo režisierius yra Šonas Penas (ang. Sean Penn). Žiūrovui pasakojama apie jauną vaikiną Kristoferį Makandelsą ir jo šeimą. Kristoferis baigęs mokyklą gauna galimybę mokytis viename geriausių pasaulio universitetų, o tėvai laimingi, nes tai buvo jų tikslas. Tačiau viskas apsiverčia, kai inteligentiškoji šeima supranta, jog jų sūnui rūpi ne materialūs dalykai, o laisvė. Jis nusprendžia viską mesti, šeimą, pinigus, pasirenka gamtą. Jo tikslas tampa Aliaska, jo siekis ten nukeliauti ir išgyventi žiaurioje gamtoje. Nors iš tikrųjų, filmo pabaigoje suvokiame, kad ne Aliaska tampa esme, o laimė ir laisvė, kurios jis siekia. Filmas parodo, kaip gali pasikeisti žmogus, pasirinkęs atsiskyrėlio gyvenimą, kaip kinta jo mąstysena, branda, svajonės.

      Filmas kaip knyga turi skyrius, kurių pavadinimai įgauna simbolinę prasmę. Filmas nėra rododmas chronologine tvarka, ji griaunama. Pirmoji scena rodoma iš filmo pabaigos, kas irgi įgauna simbolinę prasmę. Vykstant filmo chronologiškiems įvykiams, tarp jų įterpiama ateitis, bet tik viena ir ta pati scena – “stebuklingasis autobusas”, filmo pabaigoje išaiškėja, kad tai yra nušvytimo, bet kartu ir mirties vieta. Todėl visi šie “įsiterpimai” ir chronologiškos įvykių tvarkos sugriovimai įgauna simbolinę prasmę, taip pat parodomas kontrastas, tarp darbatinių įvykių ir “stebuklingojo autobuso”.

Jeigu kalbėti apie pasakotoją, tai visame filme vyrauja trečias asmuo, pasakotojas kalba moters balsu, kas leidžia suprasti, kad pasakoja Kristoferio sesuo (Buvo porą vietų, bet labai nežymių, kurios parodo gilų ryšį tarp sesės ir brolio).  Taip pat, pasakojama ir pirmuoju asmeniu “aš” iš sesės pusės bei pačio Kristoferio.

Įvyksta pasakojimo susidvejinimas, tuo pat metu, kai pasakotojas kalba apie pagrindinį veikėją, jį pertraukia vaizdas, kai Kristoferis rašo savo užrašus ir atpasakoja pats savo įvykius. Atsiranda du pasakotojai.

     Filmo pradžioje susipažįstame su Kristoferio šeima, jau pirmieji kadrai parodo tėvų nepasitenkinimą (jaunimas triukšmaujantis kavinėje, senas Kristoferio automobilis), žiūrovas iš karto nuteikiamas neigiamai. Tėvai nusprendžia jam padovanoti naują automobilį mokyklos baigimo proga. Galima įžvelgti stereotipus, kurie yra labai būdingi vakarų kultūrai (automobilio dovanojimas). Įvyksta pirmasis konfliktas, nes Kristoferiui ši idėja pasirodo bloga, jis pasako, kad jam nerūpi daiktai ir automobilio jam tikrai nereikia. Eigoje veikėjas išsireiškia, kad jo namai yra kelias. Ir net, kai įvyksta pabėgimas iš namų, mes suprantame, kad šis veiksmas įvyksta ne staiga ir yra seniai planuotas. Jo didžiausias nuotykis tampa lemiama kova su melu, kurį mes patys kuriame, kurį kuria jo šeima. Siekiamybė yra dvasingumo triumfas. Kristoferio tikslas pabėgti nuo korumpuoto gyvenimo, šeimos, siekia atrasti gamtą ir laisvę.

Įvyksta lūžis, jis paaukoja savo mokslų santaupas labdaros organizacijai, su ironija prisegdamas raštelį: “Pamaitinkite ką nors”. Jis pasirenka vienišiaus, atsikyrėlio gyvenimą ir randa pasekėjų. Pasekėjai ir įkvėpimas, kurie lydi jį visą kelionę yra Dostojevskio, Tolstojaus knygų veikėjai.

      Pirmasis skyrius pavadinamas “MANO GIMIMAS”, kaip ir minėjau tai įgauna simbolinę prasmę, šiam skyriuje jis pradeda keliauti vienas, pasirinkęs asketišką gyvenimo būdą. Susigalvoja sau vardą Aleksandras Supertrampas, galima įžvelgti ironiją ne tik šeimos atžvilgiu, bet ir valstybės. Tai skyrius, kuriame Kristoferiui laisvė suteikia džiaugsmą, jis pabėga nuo materialių dalykų, pareigų, atranda save – įvyksta jo naujas gimimas. Mes matome naują žmogų, su kitais tikslais, būdingais vienuoliams. Jis keliauja po šalį susipažindamas vis su naujais veikėjais, kurie neįgauna gilios prasmės, nes jie atsiranda ir vėl dingsta, juos pakeičia kiti veikėjai. Mes suvokiame, kad tai tik maža dalelė Kristoferio kelionėje, nes tikslas yra visai kitas. Visos kelionės metu vyksta įterpiamos scenos su “stebuklingu atobusu”. Atrodo realybė yra linksma , jis susipažįsta su hipiais, nerūpestingu ir linsmu gyvenimu, bet tuoj pat šis gyvenimas sugriaunamas ir mes esame perkialiami į šaltąją Aliaską ir atobuso gyvenimą, kur jis kovoja su gamta.  Autobusas yra jo nušvytimo simbolis, čia jis auga, bręsta, pagaliau mirties akimirkoje suvokia, kad pagaliau patyrė savo nušvytimą, kurio laukė visą gyvenimą. Jo siekis yra nemateriali laimė, jis pagaliau ją patiria, tačiau mirties kaina.

Paskutinysis skyrius vadinasi “IŠMINTIES ĮGYJIMAS”, šis pavadinimas yra dviprasmiškas. Šiame skyriuje Kristoferis susipažįsta su senuku Ronu Francu, šis vyras jam parodo paslaptis, kaip išgyventi gamtoje, kaip nugalabyti gyvūną, kaip išsaugoti jo mėsą, neturint tam šiuolaikinių sąlygų. Leidžia jam susipažinti su filosofiniais aspektais. Tačiau galima įžvelgti ir kitą skyriaus pavadinimo prasmę. Tai Kristoferis įgyja išminties, kai atranda save, laimę, kai susilieja su gamta. Pradedame matyti ryškius simbolius, kurie leidžia suprasti, kad viskas eina link mirties ir pabaigos. Tai kalno simbolis, kuomet Kristoferis su Ronu, kaip anūkas su seneliu, sėdi ant kalno viršūnės, žiūri į dangų ir aptarinėja filososfinius klausimus. Tai savotiškas priartėjimas prie dangaus, Dievo ir pabaigos. Būtent po šio kadro mus perkelia  vėl prie “stebuklingo autobuso”, kur pagrindinis veikėjas parodomas alkanas, išsekęs, šiek tiek išprotejęs. Jis ieškosi maisto, todėl paskubomis suvalgo ne tą augalą, jis apsinuodija. Žiūrovas negali patikėti, kad taip lengvai galima viską prarasti, tiesiog suvalgius ne tą augalą. Mes akivaizdžiai matome, kad gamta yra karalienė ir žmogus yra tik labai maža jos dalis. Mes matome veikėją ir jo ašaras iš kurių galima nuspręsti, kad jis žino, jog miršta ir nieko negali padaryti, nes yra vienas laukuose, niekas jam negali padėti. Jis išsireiškia, kad yra “Tiesiogine prasme įkaitas laukinėje gamtoje”. Net jam bemerdint prie jo prieina lokys ir nieko jam nepadaro, kas leidžia suprasti, kad jis galutinai susilieja su gamta ir tampa jos dalimi. Kelio atgal nebėra - jis miršta.

Parodomas simbolinis kadras, kuris primena paveikslą, tai labai trumpa apsiprausimo scena, kuomet žiūrovui galutinai parodoma, kad stebuklas neįvyks ir ši geroji siela tikrai paliks kūną. Veikėjas apsiprausia kojas, galima įžvelgti ir religinį aspektą. Kristoferis palieka raštelį, kuriame teigia, kad jis yra laimingas ir pasirašo savo tikruoju vardu ir pavarde. Tokiu gestu norima pasakyti, kad jis priima ir atleidžia savo šeimai. Atsigula ir žiūrėdamas į dangų, išlaisvina sielą . “Didžioji avantiūra Aliaskoje” tampa nušvytimu. Suprantame, kad kilnaus žmogaus mirtis nieko nepakeičia pasaulyje, gamta ir toliau gyvena savo gyvenimą.

       Filmas kupinas simbolių ir išminties. Veikėjo atsivertimas yra tiesiog nuostabus pavyzdys mūsų šiuolaikinei visuomenei. Dar kartą įrodoma, kad žmogus yra neatsiejama gamtos dalis. Gamta yra pradžia ir pabaiga.

      

Deyrolle paduotuvėlė Paryžiuje

Ieškodama internete, ką galėčiau pamatyti Paryžiuje, atradau, atrodytų visai neypatingą 
parduotuvę - "Deyrolle". 
Taigi, vieną dieną nusprendžiau ją aplankyti. Pirmas aukštas atrodė ,kaip paprasta jauki parduotuvėlė ,kurioje prekiaujama visokiais rankandais skirtais daržui ir darželiui. Aišku, kainos šiek tiek kandžiojosi, tačiau net paprasčiausi kibirėliai ar žirklės atrodė gundančiai. Taip pat galima įsigyti knygų su visokiausiais patarimais, kaip prižiūrėti augalus, daržus ir t.t. gaila,kad viskas prancūzų kalba! Ir pagaliau išvydau laiptukus į antrą aukštą. Įkopusi išvydau neregėtai daug daug ir dar kartą DAUG gyvūnų iškamšų! Jau galvojau,kad viskas, jausiuosi nepatogiai ,nejaukiai ir teks eiti namo nieko nepešus. Tačiau pavaikšiojus ilgiau supratau,kad ne taip jau ir baisu. Parduotuvėlė nėra jau tokia didelė , antrą aukštą sudaro trys pagrindiniai nedideli kambariukai, kuriuose pamačiau baltąją mešką, zebrų, stirnų ir t.t. Labiausiai nustebino tai,jog parduotuvėje yra ne tik laukinių gyvūnų iškamšų ,tačiau ir naminių : gaidžių, jūrų kiaulyčių, avių, žiūrkių netgi papūgėlių. Ir viską galima nusiprikti. Asmeniškai aš net neįsivaizduoju ,kur tokias iškamšas galima pasistatyti namuose...
Kitame kabaryje galima rasti įvairiausių vandens gyvūnų iškamšų , jei jas taip galima vadinti. Įvairiausios kriauklės kriauklytės, uolienos ir t.t .
Labiausiai patiko trečiasis kambarys, ten aptikau daugyyyyybę įrėmintų vabzdžių ir , be abejo, drugelių! Drugeliai ir dideli ,ir maži, kokių tik norite. Kainos prasideda nuo 15 eurų už vieną drugeliuką! Spalvos jų ir formos tiesiog nuostabios, niekada tokių nemačiau :) 
Labai pasisekė ir tuom ,jog pataikiau tuo laiku,kai šalia dirbo moteris, ji ruošė drugelius pardavimui. Atrodytų,paimi drugelį ir prisegi adatėle prie popieriaus, o iš tikrųjų viskas vyksta daug sunkiau ir reikalauja daug kruopštumo ir kantrybės! Moteris tik šūkčiojo jaunam darbininkui,kad nešiotų įvairiausius pincetus , nes  mat vienas per didelis ,kitas per mažas. Išdžiūvę drugeliai ( net nežinau ar tokie , bet tarkime) būna suskleistais sparneliais ir visiškai nesimato jų grožio, todėl moteris juos labai atsargiai išskleidžia (kaip suprantu yra specialios vietos drugelio kūne , kur reikia durti adatėle ,kad jie atsilenktų), ant sparnelių deda permatoma plonytį popierių ir pritvirtina prie kieto paviršiaus ,kad sparnelis išsilektų. Žodžiu, labai nepriaiškinsiu, nes net nežianu kaip. Tačiau tikrai labai patiko stebėti. Netgi įkvėpė kolekcionuoti drugelius!
Spėkite,koks filmas buvo filmuotas šioje parduotuvėje???! 

Gaila parduotuvėje negalima fotografuoti, "drugelių moteris" leidosi fotografuojama , o jau kitur nerizikavau ,todėl turiu tik dvi nuotraukas :) Štai galite pasigrožėti :

Adresas: 46 Rue du Bac  75007 Paris, Prancūzija http://www.deyrolle.com/magazine/

 Ieškodama parduotuvės , radau gražų gėlių kampelį: 

Émile Deyrolle (1838-1917) was a French naturalist and natural history dealer. in Paris. The business was originally owned by his naturalist grandfather, Jean-Baptiste Deyrolle who opened his shop in 1831 at 23, Rue de la Monnaie. Émile’s father Achille Deyrolle ran the business for many years. Émile took over in 1866. The address from 1881 (and now) was (and is) 46, rue du Bac, the former home of Jacques Samuel Bernhart. Deyrolle specialized in natural history publications and specimens taxidermy, minerals, rocks,fossils, botanical specimens, shells, taxidermy, microscopic specimens and microscopes.

Grand Palais/Paris

Back in 1894, a design competition was announced for a monumental new building that was conceived to be one of the architectural centerpieces of the Universal Exhibition in 1900 alongside the Eiffel Tower, the Petit Palais, the Pont Alexandre III and the Gare de Lyon.

Four Prix de Rome winning architects were finally chosen to design the building’s façades and interiors. The most impressive fruit of their labors was the Art Nouveau iron roof that weighs a staggering 8,500 tonnes (compared with the 8,000 tonnes of the Eiffel Tower’s frame) which is lined with plate glass panels that elevate to some 45 metres at some points. The structure stood firm until 1993 when one of the panels fell resulting in the closure of the premises for a further 12 years. After a huge restoration project it reopened in September 2005.

Interestingly, the Grand Palais has its own police station in the basement for the increased security of the works on show in the Galeries nationals. The building also houses a science museum and Chanel host many of their annual fashion shows there, creating a decadent and lavish arena for their newest trends.

Grand Palais – šių masyvių rūmų išorėje klasikinis akmens fasadas suderintas su Art Nouveau geležies margumynu. Rūmai dengti puikiu stikliniu stogu, o ant keturių kampų užkeltos milžiniškos bronzinės Récipono žirgų su vežimais skulptūros. Geriausiai pastatas atrodo naktį, kai stiklinis stogas švyti iš vidaus ir skulptūrų siluetai išryškėja dangaus fone.
Pusrūsyje įsikūręs pagrindinis policijos postas. Pastato išorė paliko neišdildomą įspūdį :)

Kadangi dabar esu Paryžiuje , nepraleidau progos aplankyti Paris art fair, štai keletas mano nuotraukų :) 

It's time to ride

Cristina Otero

Ką tik atradau nuostabią fotografę iš Ispanijos - Cristina Otero! Jos nuotraukos yra ypatingos tuom, kad daugiausiai ji fotografuoja save. Pati užsiima makiažu, stiliumi ir t.t. Nuotraukos yra įdomios dėl to, kad makiaže atsispindi daiktas esantis atvaizde. Portretai yra ryškūs ir gyvybingi, žiūrint  norisi suvalgyti. 

More info:

https://www.facebook.com/pages/Cristina-Otero-Photography/169529519760296

Tuileries Garden

Laba laba! Vėl apie Paryžių:))) Kas lankysite Paryžių, tikrai neaplenksite Jardin des Tuileries (Tuileries Gaden). Sakoma ,kad tai viena romantiškiausių šio miesto vietų! Ir randasi prie pat Luvro, todėl tikrai nepasiklysite. 

Kalbant apie istoriją, tai ji yra labai ilga :) Sodus įkūrė Catherine de Medicis 1564metais! Iš pradžių sodai buvo uždari ir tik po Prancūzijos revoliucijos jie tapo prieinami kiekvienam . Tai vieta ,kur žmonės ateina atsipalaiduoti, gerai prakeisti laiką. 





Einant takais takeliais, kvapai gundo sustoti ir paragauti blynelių su šokoladu! Taip pat galima atsipalaiduoti prisėdus prie prūdo ar fontano ir pamaitinti antis. 

Būtent taip ir padarėme :)

 Daug labai ir nepripasakosi, reikia pačiam viską pamatyti ir pajausti :)