INTO THE WILD

                                                                    

                                                                 "INTO THE WILD"

Pasikalbėjimas su pačia savimi, kai norisi tik parašyti. Nesvarbu, kas su klaidomis ir be struktūros.

      Tai filmas pavadinimu “Atgal į gamtą” (angl. “Into the wild”) , filmo režisierius yra Šonas Penas (ang. Sean Penn). Žiūrovui pasakojama apie jauną vaikiną Kristoferį Makandelsą ir jo šeimą. Kristoferis baigęs mokyklą gauna galimybę mokytis viename geriausių pasaulio universitetų, o tėvai laimingi, nes tai buvo jų tikslas. Tačiau viskas apsiverčia, kai inteligentiškoji šeima supranta, jog jų sūnui rūpi ne materialūs dalykai, o laisvė. Jis nusprendžia viską mesti, šeimą, pinigus, pasirenka gamtą. Jo tikslas tampa Aliaska, jo siekis ten nukeliauti ir išgyventi žiaurioje gamtoje. Nors iš tikrųjų, filmo pabaigoje suvokiame, kad ne Aliaska tampa esme, o laimė ir laisvė, kurios jis siekia. Filmas parodo, kaip gali pasikeisti žmogus, pasirinkęs atsiskyrėlio gyvenimą, kaip kinta jo mąstysena, branda, svajonės.

      Filmas kaip knyga turi skyrius, kurių pavadinimai įgauna simbolinę prasmę. Filmas nėra rododmas chronologine tvarka, ji griaunama. Pirmoji scena rodoma iš filmo pabaigos, kas irgi įgauna simbolinę prasmę. Vykstant filmo chronologiškiems įvykiams, tarp jų įterpiama ateitis, bet tik viena ir ta pati scena – “stebuklingasis autobusas”, filmo pabaigoje išaiškėja, kad tai yra nušvytimo, bet kartu ir mirties vieta. Todėl visi šie “įsiterpimai” ir chronologiškos įvykių tvarkos sugriovimai įgauna simbolinę prasmę, taip pat parodomas kontrastas, tarp darbatinių įvykių ir “stebuklingojo autobuso”.

Jeigu kalbėti apie pasakotoją, tai visame filme vyrauja trečias asmuo, pasakotojas kalba moters balsu, kas leidžia suprasti, kad pasakoja Kristoferio sesuo (Buvo porą vietų, bet labai nežymių, kurios parodo gilų ryšį tarp sesės ir brolio).  Taip pat, pasakojama ir pirmuoju asmeniu “aš” iš sesės pusės bei pačio Kristoferio.

Įvyksta pasakojimo susidvejinimas, tuo pat metu, kai pasakotojas kalba apie pagrindinį veikėją, jį pertraukia vaizdas, kai Kristoferis rašo savo užrašus ir atpasakoja pats savo įvykius. Atsiranda du pasakotojai.

     Filmo pradžioje susipažįstame su Kristoferio šeima, jau pirmieji kadrai parodo tėvų nepasitenkinimą (jaunimas triukšmaujantis kavinėje, senas Kristoferio automobilis), žiūrovas iš karto nuteikiamas neigiamai. Tėvai nusprendžia jam padovanoti naują automobilį mokyklos baigimo proga. Galima įžvelgti stereotipus, kurie yra labai būdingi vakarų kultūrai (automobilio dovanojimas). Įvyksta pirmasis konfliktas, nes Kristoferiui ši idėja pasirodo bloga, jis pasako, kad jam nerūpi daiktai ir automobilio jam tikrai nereikia. Eigoje veikėjas išsireiškia, kad jo namai yra kelias. Ir net, kai įvyksta pabėgimas iš namų, mes suprantame, kad šis veiksmas įvyksta ne staiga ir yra seniai planuotas. Jo didžiausias nuotykis tampa lemiama kova su melu, kurį mes patys kuriame, kurį kuria jo šeima. Siekiamybė yra dvasingumo triumfas. Kristoferio tikslas pabėgti nuo korumpuoto gyvenimo, šeimos, siekia atrasti gamtą ir laisvę.

Įvyksta lūžis, jis paaukoja savo mokslų santaupas labdaros organizacijai, su ironija prisegdamas raštelį: “Pamaitinkite ką nors”. Jis pasirenka vienišiaus, atsikyrėlio gyvenimą ir randa pasekėjų. Pasekėjai ir įkvėpimas, kurie lydi jį visą kelionę yra Dostojevskio, Tolstojaus knygų veikėjai.

      Pirmasis skyrius pavadinamas “MANO GIMIMAS”, kaip ir minėjau tai įgauna simbolinę prasmę, šiam skyriuje jis pradeda keliauti vienas, pasirinkęs asketišką gyvenimo būdą. Susigalvoja sau vardą Aleksandras Supertrampas, galima įžvelgti ironiją ne tik šeimos atžvilgiu, bet ir valstybės. Tai skyrius, kuriame Kristoferiui laisvė suteikia džiaugsmą, jis pabėga nuo materialių dalykų, pareigų, atranda save – įvyksta jo naujas gimimas. Mes matome naują žmogų, su kitais tikslais, būdingais vienuoliams. Jis keliauja po šalį susipažindamas vis su naujais veikėjais, kurie neįgauna gilios prasmės, nes jie atsiranda ir vėl dingsta, juos pakeičia kiti veikėjai. Mes suvokiame, kad tai tik maža dalelė Kristoferio kelionėje, nes tikslas yra visai kitas. Visos kelionės metu vyksta įterpiamos scenos su “stebuklingu atobusu”. Atrodo realybė yra linksma , jis susipažįsta su hipiais, nerūpestingu ir linsmu gyvenimu, bet tuoj pat šis gyvenimas sugriaunamas ir mes esame perkialiami į šaltąją Aliaską ir atobuso gyvenimą, kur jis kovoja su gamta.  Autobusas yra jo nušvytimo simbolis, čia jis auga, bręsta, pagaliau mirties akimirkoje suvokia, kad pagaliau patyrė savo nušvytimą, kurio laukė visą gyvenimą. Jo siekis yra nemateriali laimė, jis pagaliau ją patiria, tačiau mirties kaina.

Paskutinysis skyrius vadinasi “IŠMINTIES ĮGYJIMAS”, šis pavadinimas yra dviprasmiškas. Šiame skyriuje Kristoferis susipažįsta su senuku Ronu Francu, šis vyras jam parodo paslaptis, kaip išgyventi gamtoje, kaip nugalabyti gyvūną, kaip išsaugoti jo mėsą, neturint tam šiuolaikinių sąlygų. Leidžia jam susipažinti su filosofiniais aspektais. Tačiau galima įžvelgti ir kitą skyriaus pavadinimo prasmę. Tai Kristoferis įgyja išminties, kai atranda save, laimę, kai susilieja su gamta. Pradedame matyti ryškius simbolius, kurie leidžia suprasti, kad viskas eina link mirties ir pabaigos. Tai kalno simbolis, kuomet Kristoferis su Ronu, kaip anūkas su seneliu, sėdi ant kalno viršūnės, žiūri į dangų ir aptarinėja filososfinius klausimus. Tai savotiškas priartėjimas prie dangaus, Dievo ir pabaigos. Būtent po šio kadro mus perkelia  vėl prie “stebuklingo autobuso”, kur pagrindinis veikėjas parodomas alkanas, išsekęs, šiek tiek išprotejęs. Jis ieškosi maisto, todėl paskubomis suvalgo ne tą augalą, jis apsinuodija. Žiūrovas negali patikėti, kad taip lengvai galima viską prarasti, tiesiog suvalgius ne tą augalą. Mes akivaizdžiai matome, kad gamta yra karalienė ir žmogus yra tik labai maža jos dalis. Mes matome veikėją ir jo ašaras iš kurių galima nuspręsti, kad jis žino, jog miršta ir nieko negali padaryti, nes yra vienas laukuose, niekas jam negali padėti. Jis išsireiškia, kad yra “Tiesiogine prasme įkaitas laukinėje gamtoje”. Net jam bemerdint prie jo prieina lokys ir nieko jam nepadaro, kas leidžia suprasti, kad jis galutinai susilieja su gamta ir tampa jos dalimi. Kelio atgal nebėra - jis miršta.

Parodomas simbolinis kadras, kuris primena paveikslą, tai labai trumpa apsiprausimo scena, kuomet žiūrovui galutinai parodoma, kad stebuklas neįvyks ir ši geroji siela tikrai paliks kūną. Veikėjas apsiprausia kojas, galima įžvelgti ir religinį aspektą. Kristoferis palieka raštelį, kuriame teigia, kad jis yra laimingas ir pasirašo savo tikruoju vardu ir pavarde. Tokiu gestu norima pasakyti, kad jis priima ir atleidžia savo šeimai. Atsigula ir žiūrėdamas į dangų, išlaisvina sielą . “Didžioji avantiūra Aliaskoje” tampa nušvytimu. Suprantame, kad kilnaus žmogaus mirtis nieko nepakeičia pasaulyje, gamta ir toliau gyvena savo gyvenimą.

       Filmas kupinas simbolių ir išminties. Veikėjo atsivertimas yra tiesiog nuostabus pavyzdys mūsų šiuolaikinei visuomenei. Dar kartą įrodoma, kad žmogus yra neatsiejama gamtos dalis. Gamta yra pradžia ir pabaiga.