Reikalas tas, kad atėjo metas gyvenime, kai nori permainų, bet, kad viskas taptų pastoviu. Gal tai vadinama: "suaugusiųjų gyvenimas"? Aš nežinau, bet permainų norisi nors tu ką! Pradedi ieškoti savęs. Kai pagalvoji baisiai skamba tas "ieškoti savęs". Pasižiūri, paklausai, o juk būna, kad žmonės taip ir neatranda savęs.
Na, ir prasideda gastrolės link to savęs. Būreliai, naujos veiklos, nauja šukuosena,draugai, bandymas nugalėti baimes, tikėjimas, kad viskas į gerą ir iš tikrųjų į gerą! Juk dėl savęs darai, taip? Tik kyla klausimas: bandai nugalėti baimę, mokaisi plaukti dėl savęs ar, kad įrodytum, kokiams savo artimajam, kad gali? Vis atsiranda, kas papriekaištauja (nebandei, nemoki ir bla bla bla).
Kam tos permainos? Gal geriau gyventi pasroviui ir nesibaiminti? Baimės baimės baimėėėėėės, net šaukti norisi! Atrodo, vis labiau pradedame bijoti dalykų, kurių anksčiau nebijojome, o viskas juk susiję su permainomis. Bijai keistis, bijai, ką kiti pasakys. O iš tikrųjų, jeigu labai nuoširdžiai ar svarbu, ką kiti pasakys? Dabar juk moko, kad reikia nekreipti dėmesio, o bet tačiau... toliau apie metamorfozes, kaip jums atrodo ar ieškojimas savęs nėra bandymas nepaskęsti, na, kai griebiesi už
paskutinio šiaudo? Ar atvirkščiai tai vienintelis išsigelbėjimas? O kokie kiti keliai permainom, savęs ūgdymui? Haha, daugiau klausimų nei atsakymų, na, ir pabandyk tu atrasti save!
Manau, kad šiandien ieškosiu savęs kulinarijos pasaulyje, ką gali žinoti, o gal tai aš?
O tu kas? :)
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą